Trumpa medaus istorija

Kada žmogus ėmė naudoti medų - sunku pasakyti. Tačiau žinoma, kad  prieš 9000 metų darytuose raižiniuose, rastuose uolose Ispanijoje, buvo atvaizduotos bitės. Bičių avilių piešiniai rasti Saulės šventykloje Kaire, pastatytoje 2400 metais prieš mūsų erą.

Senovės egiptiečiai naudojo medų kaip maisto saldiklį, dovaną dievams ir netgi gamindami skystį balzamavimui. Egiptiečiai pirmieji ėmė gaminti medaus pyragus ir aukoti juos dievams, vėliau tą patį darė ir graikai. Manoma, kad senovės graikai pirmieji ėmė naudoti medų ne tik kaip maistą, bet ir kaip vaistą.  Senovės graikų receptų knygose gausu saldžių mėsos patiekalų ir pyragų, pagamintų su medumi.

Senovės romėnai taip pat gamino medų ir aukojo jį dievams. Romos imperijos klestėjimo laikotarpiu  bičių laikymas paplito visoje imperijoje. Įsitvirtinus krikščionybei, medaus ir bičių vaško populiarumas dar labiau išaugo, nes imta gaminti žvakes.

Medus savo populiarumą ėmė praradinėti Renesanso laikotarpiu, kuomet į Europą imtas gabenti cukrus. Cukrus greitai tapo populiariu saldikliu ir medaus suvartojimas ėmė mažėti.

O ar žinote, kad Popiežius Urbonas VIII savo emblemoje turėjo bitę? Vaizduoti bites emblemose buvo dažnas reiskinys. Buvo tikima, kad bitės turi specialias galias. Bitės buvo atvaizduotos Napaleono Bonaparto vėliavoje bei apsiauste.